Praeitą kartą mes kalbėjome apie Dievo savybes, kurių mes neturime. Kad ir kaip stengtumemės, mes nesugebėtume būti daugiau nei vienoje vietoje, mes nuolat keičiamės ir mūsų egzistavimas nepriklauso nuo mūsų pačių. Tačiau Dievas yra visur, yra amžinas ir egzistuoja pats iš savęs.

Šiandien noriu paminėti keletą savybių, kurios yra būdingos Dievui ir taip pat persiduoda mums. (Kai sakome, kad tam tikros savybės persiduoda mums, mes turime omenyje, kad mes jas turime iki tam tikro laipsnio, ir tos savybės tikrai nėra tobulos, kaip Dieve.)

Dievas yra meilė

Kaip gera žinoti, kad Dievas ne tik yra mylintis, bet Jis yra meilė. 1 Jono 4:8 parašyta: „Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.“ Kalbėdamos apie Trejybę, mes labai aiškiai matėme, kad Dievas yra meilė, nes Jis amžinai egzistuoja mylinčiame Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendravime (Jono 17:24).

Taip pat svarbu paminėti, kad Dievo meilė visada yra duodanti. Kiekvienas Trejybės asmuo atsiduoda vienas kitam meilėje, tačiau Dievas taip pat dalinasi savo meile su mumis. 1 Jono 4:10 parašyta, jog „Meilė- ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“. Kaip dažnai girdime, jog krikščionybė daug iš mūsų reikalauja, ir kad neapsimoka tikėti Dievu? Tačiau, jeigu mes tikrai suprastume, kiek Dievas mums pirmas duoda, ar galėtume sakyti, kad Jis iš mūsų prašo daugiau nei duoda?

Dievas per Dvasią įsileidžia mus į savo meilę Sūnui. Būdami suvienyti su Kristumi, mes patiriame mylintį Trejybės bendravimą ir amžiną meilę- Dievą. Ne veltui apaštalas Paulius meldėsi už tikinčiuosius Efeze, kad jie suvoktų kartu su visais šventaisiais, koks yra Dievo meilės plotis, ilgis, gylis ir aukštis, ir pažintų Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, bei būtų pripildyti visos Dievo pilnatvės (Efeziečiams 3:18-19).

Dievas yra šventas

Dievas niekam neprilygsta, yra unikalus, didingas ir tyras. Biblijoje nėra tiesiog užsimenama apie Dievo šventumą; Jo šventumas yra pabrėžiamas tris kartus naudojant žodį „šventas“: „Švetas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės“ (Izaijo 6:3).

Kai pranašas Izaijas vizijoje pamatė Dievą ir Jo šventumą, jis labai aiškiai suvokė savo suterštumą (Izaijo 6:1-5). Apaštalo Petro atsakas į Jėzaus dieviškumą taip pat buvo: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš- nusidėjėlis!“ (Luko 5:8).

Kai tu išgirsti žodį „šventas“, ką įsivaizduoji? Aš seniau išgirdus šį žodį įsivaizduodavau tobulą Dievą. Mano galvoje Dievas buvo tobulas (šventas), o žmonės buvo visiška šventumo priešingybė. Man liežuvis nebūtų apsivertęs save pavadinti šventa. Taigi, kai studijuodama teologiją supratau, kad Dievo šventumas yra savybė, kuria iš dalies su Juo dalinamės ir mes, buvau maloniai nustebinta.

Mes žinome, kad mūsų nuodėmė suteršė mus. Ji mums trukdo turėti santykius su šventu Dievu, ir mes patys negalime nieko padaryti, kad tai pakeistume. Tai kaip įmanoma, kad mes, žmonės, galime būti šventi?

Prisimeni, mes kalbėjome, kad, kai įtikime Kristumi, mes esame suvienytos su Juo? Tame ir slypi mūsų šventumo paslaptis. Kai mes tapome viena su Kristumi, tai, kas yra Jo, tapo mūsų. Mes esame šventos, nes Tas, su kuriuo esame suvienytos, yra šventas. Mes nesame šventos pačios iš savęs, bet Kristaus šventumas priklauso mums (taip pat kaip ir Jo teisumas priklauso mums).

Taigi nieko keisto, kad Naujajame Testamente krikščionys dažnai vaidinami šventais (nors jie ir nėra tobuli). Laiške kolosiečiams, apaštalas Paulius rašo: „Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai…“ (Kolosiečiams 3:12). Rašydamas korintiečiams, Paulius taip pat vadina tikinčiuosius šventais: „Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems…“ (1 Korintiečiams 1:2).

Jeigu spėlioji, ar dalindamiesi Dievo šventumu, mes tampame dievais, galiu tave patikinti, kad tikrai netampame. Dievas mus sukūrė būti žmonėmis, jais ir liksime. Tačiau tik patekę į dangų pilnai suprasime, ką reiškia būti suvienytiems su Kristumi ir būti tobulais žmonėmis, kokiais Dievas mus sukūrė.

Dievas yra kerštingas

Biblijoje daug kartų minimas Dievo kerštas ir Jo rūstybė. Pavyzdžiui, Išėjimo 32:9-10: „Matau, kad tai kietasprandė tauta. Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau…“ arba Jono 3:36: „kas netiki Sūnumi- gyvenimo nematys; ant jo pasilieka Dievo rūstybė.“

Mes dažnai kerštą ir rūstybę priskiriame prie neigiamų savybių, bet ar Dievas gali turėti neigiamų savybių, jeigu Jis yra tobulas ir be nuodėmės? Man patinka profesoriaus Marcus Johnson Dievo rūstybės apibūdinimas: „Savo ‘teigiamame’ šventume arba meilėje Dievas siekia teikti mums gyvenimą, traukdamas mus prie savęs; savo keršte/rūstybėje Dievas sunaikina tai, kas siekia sutrukdyti tam amžinam tikslui.“

Taigi Dievo rūstybė ir kerštas yra teigiama savybė, kuri mus apsaugo nuo to, kas mums trukdo gyventi su Dievu. Nors mes ne visada suprantame Dievo kerštą, tačiau mes turėtume rasti paguodą žinojime, jog Dievas rūpinasi mūsų gerove.

Britų teologas John Webster paaiškina, kad Dievo šventumas (pasak jo, Dievo kerštas yra kita Dievo šventumo pusė) naikina nedorybę dėl tos pačios priežasties, kaip ir mes, žmonės, naikiname ligas, nes jos trukdo mums klestėti ir atakuoja mūsų gerovę.

Dievas yra teisus ir teisingas

2 Kronikų 12:6 parašyta: „Teisus yra Viešpats.“ Žemėje yra daugybė teisėjų, tačiau tik vienas Dievas gali teisti tobulai ir visuomet teisingai. Jis neatsižvelgia į asmenis ir nėra šališkas. Pakartoto Įstatymo 32:4 parašyta: „tobuli Jo darbai visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.“ Galime būti užtikrinti, kad visi Jo sprendimai yra teisingi.

Mes niekada nebūsime dievais, tačiau Biblijoje aiškiai parašyta, jog Dievas nori, kad mes panašėtume į Jį. Efeziečiams 5:1-2 parašyta: „Taigi būkite Dievo sekėjai [mėgdžiotojai] kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Leiskime Dievui veikti mūsų širdyse ir panašėkime į mūsų Tėvą.

Šiame trumpame straipsnyje aš paminėjau tik keletą Dievo savybių. Šiek tiek daugiau informacijos apie Dievo savybes rasi čia.

Taip pat galbūt šis sąrašas tau bus naudingas (aš ji paėmiau iš MBI Biblijos dokrtrinos paskaitos konspektų):

Dievas yra:

A) Begalinis (1 Karalių 8:27)

1) kalbant apie laiką = amžinas (Psalmių 90:2; 102:27)

2) kalbant apie vietą = bekraštis, visur esantis (Psalmių 139:7-12; Apaštalų darbų 17:24-28)

3) kalbant apie žinojimą = visažinis (Psalmių 136:1-6; 147:4)

4) kalbant apie jėgą = visagalis (Pradžios 17:1; Psalmių 115:3)

B) Nekintantis (Malachijo 3:6, Jokūbo 1:17)

Jo esybė, charakteris ir valia nesikeičia.

C) Šventas (Kunigų 11:44-45; 19:2; 1 Petro 1:15-16; Izaijo 6:3)

1) Moralinis tyrumas: Jis nėra suteptas blogio.

2) Transcendentali didybė (Nuostabą keliantis unikalumas; absoliučiai kitoks)

D) Teisus ir teisingas (2 Kronikų 12:6; Ezros 9:15)

E) Tikras ir ištikimas (Tito 1:2; Hebrajams 6:18; Raudų 3:23)

F) Gailestingas, užjaučiantis ir maloningas (Psalmių 103:8; Hebrajams 4:16; 1 Petro 5:10)

G) Meilė (1 Jono 4:8, 10)

H) Kerštingas (Romiečiams 1:18)

I) Suverenus (Efeziečiams 1:11, 20-21)

Dievas yra viso valdovas. Niekas neįvyksta be Dievo valios arba leidimo. Tačiau Dievo suverenumas netrukdo laisvai valiai, ir tai taip pat nereiškia, kad Dievas daro tai, kas yra bloga.