Jau keli metai mąstau apie pirmas laiško Efeziečiams 5 skyriaus eilutes, kur Paulius rašo: „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Aš manau, kad, jeigu kiekvienas iš mūsų nuoširdžiai tikėtume, kad esame mylimi, mūsų gyvenimai radikaliai pasikeistų.

Kaip tu galvoji, kaip gyventum, jeigu tikrai tikėtum, kad esi mylima?

Aš manau, kad mano gyvenime neliktų baimės, aš būčiau užtikrinta, pasitikinti savimi, daug ką daryčiau su kitais motyvais- ne tam, kad kažką įrodyčiau apie save, bet kad kitiems būtų geriau; aš tikriausiai jausčiausi saugi, jausčiausi vertinga, laisvai mylėčiau kitus; nebijočiau konkurencijos, nelyginčiau savęs su kitais, bet džiaugčiausi jų sugebėjimais ir palaiminimais.

Jėzus, gyvendamas žemėje buvo atsipalaidavęs, nes Jis pilnai pasitikėjo Dievu Tėvu. Tačiau, manau, dar viena priežastis dėl ko Jėzus buvo atsipalaidavęs ir sugebėjo tobulai mylėti kitus žmones buvo ta, kad Jis žinojo, jog yra Tėvo mylimas. Aš manau, kad mums taip pat reikia suprasti, jog esame mylimos tam, kad galėtume nustoti kažką įrodinėti ir galėtume tiesiog ilsėtis.

Taigi dabar kartu paskaitykime Jono 15:9 ir 12 eilutes, kur Jėzus sako:

“Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! <…> Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau“.

Šitose eilutėse aš matau tam tikra seka:

Dievo Tėvo meilę Jėzui ⇒ Jėzaus meilę mums ⇒ Mūsų meilę žmonėms

Manau, kad tie trys dalykai yra susiję. Pirmiausia, mums reikia suprasti, kaip Tėvas myli Sūnų, kad suvoktume, ką Jėzus turi omenyje, kai sako, jog ta pačia meile Jis pamilo mus. Ir kai suprasime, kaip esame mylimos, mes ta meile norėsime dalintis su kitais.

Kokia meile Tėvas pamilo Jėzų?

Mato evangelijoje 17 skyriuje skaitome, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir nusivedė ant aukšto kalno. Ten Dievas padarė kai ką labai ypatingo- Jis parodė savo Sūnaus dangišką šlovę. Jėzaus veidas švietė kaip saulė ir Jo drabužiai buvo balti kaip šviesa. Ir ne vien tai- šviesus debesis apgaubė mokinius ir iš dangaus pasigirdo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi, Jo klausykite!”

Dievas Tėvas galėjo bet ką kitą pasakyti: „Šitas yra mano Sūnus, Jis yra Dievas- gerbiat ir klausot Jo!“ Bet Jis pasirinko išreikšti savo meilę Jam.

Ir tai buvo ne pirmas kartas, kada Dievas Tėvas viešai išreiškė savo meilę ir savo pasitenkinimą Sūnumi. Per Jėzaus krikštą tas pats balsas visiems ten esantiems paskelbė, jog Šitas yra mano Mylimas Sūnus.

Ir graikų kalboje šitas žodis „mylimas“ (agapetos) apibūdina besąlygišką meilę kitam, kuri kyla iš davėjo širdies, nes tas, kurį myli yra be galo brangus. Taigi daugiau nei vieną kartą Dievas Tėvas iš dangaus viešai visiems pasakė, jog Jėzus yra mano Sūnus, kurį aš be galo myliu.

Bet Jis tuo nebaigė, Jis dar pridėjo: “Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”. Ir žodis “gėriuosi” (eudokeo) reiškia gerai galvoti apie kitą, būti patenkintu kitu, mėgautis, džiaugtis kitu. Iš pirmų šešių atvejų, kai žodis “gerėtis” yra panaudotas evangelijose, penkiose atvejuose kalbama apie Tėvo gėrėjimąsi Sūnumi.

“Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”- aš įsivaizduoju Tėvo meilės kupiną balsą, kai Jis su visais dalinosi savo meile Sūnui. Žinoma, Jėzui ta meilė nebuvo kažkas naujo. Jono 17:24 parašyta: „Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą.“ Dievas Tėvas pamilo Jėzų prieš pasaulio sukūrimą! Kadangi visi trys Trejybės asmenybės egzistuoja visą amžinybę- Tėvo meilė Sūnui yra amžina. Ji ne tik yra besąlygiška, bet dar ir amžina. Tėvas be galo myli Sūnų.

Kokia meile Kristus pamilo mus?

Ta meilė tarp Trejybės asmenų buvo pasaulio sukūrimo priežastis. Dievas nesukūrė mūsų tam, kad mes Jam tarnautume ar dėl to, kad Jam buvo liūdna be mūsų. Dievas nesukūrė mūsų, kad kažką gautų iš mūsų. Priešingai, Jis sukūrė mus, kad Jis galėtų mums duoti. Dievas mus sukūrė, kad mus mylėtų ir dalintųsi ta meile, kuria Jis mylėjo savo Sūnų visą amžinybę. Mylinčiam ir gyvybę teikiančiam Dievui yra natūralu toliau kurti ir plačiau išlieti savo meilę.

Dievas Tėvas taip mylėjo savo Sūnų, kad ta meilė liejosi per kraštus. Jiems buvo taip gera Trejybėje, kad jie nusprendė pasidalinti ta meile su kitais- kūrinija. Dievas Tėvas nusprendė mylėti žmones taip, kaip Jis myli savo Sūnų. Aš netgi pasakyčiau, kad Jis pamilo mus labiau negu savo Sūnu, nes tos didžios meilės vedamas, Jis paaukojo savo Sūnų ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.

Ta pačia meile, kuria Tėvas myli Sūnų, Jis myli mus, ir Jėzus atėjo į žemę mums to pranešti. Jis skelbė mums Dievo meilę. Maldoje Jėzus sakė: “Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose“ (Jono 17:25).

Dievas trokšta, kad mes žinotume, jog esame mylimi. Kad mes suprastume savo vertę ir kaip Jis gėrisi mumis, nes mes esame Jo mylimajame, mes esame Kristuje. Yra vaikiška giesmė: „Mes esame ir judame; Jame gyvename…“ Mes esame Kristuje, mes esame Jo kūnas ir ta Tėvo meilė, kuria Jis myli Kristų visą amžinybę, taip pat priklauso mums. Romiečiams 5:5 parašyta, kad „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią“. Ta pati meilė, išlieta mums.

Mums yra be galo svarbu suprasti ir tikėti, jog Dievas mus myli. Tai pakeis viską mūsų gyvenime. Apaštalas Paulius suprato to svarbą ir laiške Efeziečiams Jis rašė: „aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, <…> kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“ (Efeziečiams 3:14-19)

Paulius meldėsi, kad tikintieji suprastų meilę, kuri pranoksta pažinimą! Jis žinojo, jog kad ir kaip besistengtume mes nesugebėsime iki galo suprasti beribės, amžinos Dievo meilės… Bet Jis meldėsi, kad mes įsitvirtintume, įsišaknytume joje. Kad joks vėjas, jokios kalbos, jokie sunkumai nesukeltų mums abejonių Dievo meile. Ir kai mes pažinsime tą Kristaus meilę, tiek kiek sugebėsime, mes būsime pripildyti Dievo pilnatvės. Aš net nežinau tiksliai, ką tai reiškia. Kad ir kaip tai beatrodytų, Dievo pilnatvė skamba gerai ir aš jos noriu. Aš noriu tvirtumo jausmo, kuris ateina, kai esi įsišaknijęs.

Medžiui šaknys reikalingos dėl kelių priežasčių:

◊ per jas medis įsisavina vandenį

◊ per jas medis įsitvirtina žemėje

◊ jose laikomos maisto atsargos

◊ ir šaknys taip pat naudojamos reprodukcijoje

Taigi labai svarbu kame mes įsišaknijame. Jeigu mūsų šaknys bus Dievo meilėje- mes niekada netrokšime, mūsų sielos bus pasotintos. Vienas didelis medis per dieną gali sunaudoti apie 400 litrų vandens! Čia daug! Ir kiekvienai iš mūsų reikia DAUG meilės. Mes galime jos ieškoti kitur, bet tik Dievo meilė turės tiek, kiek jos mums reikia. Tik Dievo meilė neišseks, net jeigu gersim jos po 400 litrų per dieną.

Tik Dievo meilė išlaikys mus. Bet koks kitas pagrindas sutrupės audros metu.

Gyvendamos Dievo meilėje, mes mylėsime kitus- ta meilė dauginsis.

Šėtonas, pasaulis aplink mus kartoja: „Daryk daugiau, būk daugiau, nespėsi, tu niekam tikus“. O Dievas mums sako: “Pažiūrėk, kokia meile Aš tave apdovanojau” (1 Jono 3:1-7), „Pasilik mano meilėje“.

„Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę“ (1 Jono 4:18). Jeigu mes pasiliekame Dievo meilėje, mes nebijosime, kad kiti pagalvos, jog mes per mažai darom. Mes nebijosime, kad mes nepasiekėme visuomenės nustatytų aukštumų; mes būsime saugios Dievo meilėje ir žinojime, kas mes esame Jame- Dievo numylėtinės. Mes drąsiai Juo seksime, net kai Jo nurodymai atrodys neišmintingi žmonių akyse.

Užbaikime eilute, kuria pradėjome: „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai…“ Jeigu mes tikrai tikėsime, kad esame mylimos, tai viską pakeis mūsų gyvenime. Jeigu tu išpažįsti Dievą savo Viešpačiu ir seki Juo, tu jau esi priimtina ir mylima Dievo akyse. Eik ir dalinkis ta meile su kitais.