Argi nenuostabu, kad mes galime geriau suprasti, kas yra Dievas, ir kodėl Jis sukūrė pasaulį? Šiandien noriu pasidalinti dar vienu dalyku, kurį mes galime aiškiau suprasti, kai tikime, kad mūsų Dievas yra Trejybė.

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš tikėjau, kad, kai Adomas ir Ieva nusidėjo, didžiausia problema buvo tai, kad jie nepakluso Dievui. Pradžios 2:16-17 parašyta: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.“ Dievas nustatė aiškias taisykles, ir iš Pradžios 3:6 matome, kad Adomas ir Ieva jas sulaužė: „Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.“

Tikriausiai žinai, kaip viskas pasikeitė dėl šio jų poelgio. Jų abiejų akys atsivėrė, jie suprato esą nuogi. Jie gėdijosi vienas kito, slėpėsi vienas nuo kito bei kaltino vienas kitą ir Dievą. Jų tarpusavio santykiai bei jų santykiai su Dievu buvo sugadinti. Neilgai trukus jie buvo išmesti iš Edeno sodo ir prasidėjo naujas bei sunkus gyvenimas su nuodėme.

Aš vis dar tikiu, kad yra blogai, kad Adomas ir Ieva nepakluso Dievui ir taip nusidėjo, tačiau geriau pažindama Dievą kaip Trejybę, aš manau, kad problema buvo gilesnė nei tik jų nepaklusnumas. Juk galima būti pačiu geriausiu žmogumi ir laikytis taisyklių, bet vis tiek būti sugędusiu viduje. Argi ne taip Jėzus kalbėjo apie fariziejus ir Rašto žinovus, kurie skrupulingai laikėsi visų taisyklių? Mato 23:27-28 Jėzus sakė:

„Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“

Netgi demonai garbina Dievą ir moka apsimestinai gerai elgtis. Pažiūrėk, kaip demonai nuolankiai krenta prieš Jėzų, garbina Jį ir netgi Jam meldžiasi:

„Pamatęs Jėzų, jis [demonas] suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: ‘Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!”

Luko 8:28

Net kai kurie krikščionys iš šito demono  galėtų pasimokyti nuolankumo. Tačiau teisingo elgesio neužtenka. Ko gi mums trūksta? Kas gi iš tikrųjų įvyko Edeno sode, kai Adomas ir Ieva nusidėjo?

Grįžkime trumpam į pačią pradžią. Pradžios pirmame skyriuje mes skaitome:

“ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą;

pagal savo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis“

Pradžios 1:27

Tai, kad mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, reiškia daugybę dalykų, bet aš noriu sutelkti mūsų dėmesį į vieną iš jų. Kalbėdamos apie Dievo Trejybę, mes akcentavome faktą, kad Dievas yra mylintis Dievas ir Jis viską daro iš meilės. Taigi mes, kaip ir mūsų Dievas, esame sukurtos mėgautis darniais  santykiais, mylėti Dievą ir vienas kitą. Būdamas žemėje, Kristus mus mokė, kad visas Įstatymas galėtų tilpti į du įsakymus:

„‘Mylėk savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.‘ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis- panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.‘“

Mato 22:37-39

Būtent tam mes buvome sukurtos- mylėti. Kiekvienas žmogus savo esybe yra mylintis. Tačiau Edeno sode Adomo ir Ievos meilė pasikeitė. Jie nenustojo mylėti, bet vietoje to, kad mylėtų Dievą ir vienas kitą jie nukreipė savo meilę į save. Jų meilė pasidarė iškreipta. Martin Luther tai pavadino homo incurvatus in se– žmonija atsisukusi į save. Apaštalas Paulius apibūdindamas nusidėjėlius rašė, kad jie yra: „savimylos, pinigų mylėtojai <…> labiau mylintis malonumus negu Dievą“ (2 Timotiejui 3:2-4).

Kai Ieva suvalgė gyvatės pasiūlytą vaisių, ji pasirinko meilę sau. Ji savanaudiškai pasirinko gyvatės žadėtą išmintį (meilę sau), tuo pakeisdama iki tol širdyje viešpatavusią meilę Dievui. Adomo ir Ievos nuodėmingas elgesys- nepaklusnumas Dievui- parodė pasikeitimą jų širdyse. Nuo tos akimirkos, jų širdys nusisuko nuo Dievo, ir vietoje to, kad garbintų ir mylėtų Dievą, Adomas ir Ievą pradėjo mylėti save. Vietoje to, kad artintusi prie Dievo, jie slėpėsi nuo Jo. Taigi pasidaro aišku, jog mums reikia pasikeitimo ne mūsų elgesyje, bet mūsų širdyse.