Praleidome nemažai laiko kalbėdami apie Jėzų Kristų bei Trejybę ir dabar, manau, jau esame pasiruošę kalbėti apie Dievo savybes. Kadangi jau supratome, kad Trejybė yra pagrindinė Dievo savybė, mums bus lengviau savo galvoje visas Dievo savybes pritaikyti ne tik Dievui Tėvui, tačiau ir Sūnui bei Dvasiai.

Prieš porą dienų vaikščiojau su Matu, dvimečiu berniuku. Mėgavomės rudeninėmis spalvomis ir entuziastingai spardėm ant žemės nukritusius lapus. Beeidami taip pat dainavome giesmeles apie Dievą- apie Jo meilę, jėga ir Jo angelus, kurie mus saugo. Bandžiau paaiškinti berniukui, kad Dievas ne tik mus myli, bet ir nori būti mūsų draugas. O Matas, būdamas labai logiškas ir turintis nenumaldomą troškimą viską išsiaiškinti, pakausė manęs, „O koks yra Dievas?“ Geras klausimas… bet kaip man į jį atsakyti?

Dievas yra neaprėpiamas mūsų protams, ir mes niekada Jo pilnai nesuprasim. Tačiau, kad būtų lengviau kalbėti apie Dievą, teologai suskirstė Dievo savybes į dvi kategorijas: savybės, kurios persiduoda mums ir kurios nepersiduoda.

Galima būtų be galo kalbėti apie Dievo savybes, tačiau aš pabrėšiu tik keletą iš kiekvienos kategorijos. Pradėkime nuo savybių, kurios būdingos tik Dievui.

Dievo nepriklausomybė

Priešingai nei žmogus, Dievas nebuvo sukurtas, Jis egzistuoja pats iš savęs ir nėra nuo nieko nepriklausomas. Apaštalų darbų 17:24-25 labai aiškiai parašyta: “Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“. Dievas pats sau teikia gyvybę- Jis yra gyvybės šaltinis sau ir mums (Išėjimo 3:13-14 ir Jono 8:58), taigi nekeista, kad vienas iš Jo vardų yra „Aš Esu“.

Dievo nekintamumas

Biblijoje aiškiai parašyta, kad Dievas nesikeičia. Senajame Testamente pats Dievas teigia: „Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu…“ (Malachijo 3:6), o Naujajame Testamente Jokūbas rašo, jog mūsų dangiškame Tėve „nėra nė šešėlio keitimosi“ (Jokūbo 1:17).

Mąstant apie šią Dievo savybę, gali kilti labai daug sudėtingų klausimų, todėl šiek tiek plačiau apibrėžkime, ką reiškia, jog Dievas nesikeičia.

Visų pirma, Dievo egzistavimas nesikeičia. Mes visi turime pradžią ir pabaigą ir daugybę kartų keičiames gyvenimo metu, tačiau Dievas yra amžinas; Kūrėjas, o ne kūrinys, ir Jo egzistavime nėra pokyčių. Laiške Hebrajams parašyta: “Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien  ir per amžius” ( 13:8).

Man teko nemažai laiko praleisti savanoriaujant slaugos namuose ir aš kai ką pastebėjau. Mes visi neišvengiamai senstame, tačiau ne visi sensta vienodai. Vieni žmonės sendami pasidaro malonesni, nuolaidesni ir draugiškesni, o kiti irzlūs, pikti ir netgi agresyvūs. Mūsų gyvenimuose yra daugybė įvykių, kurie drastiškai pakeičia mūsų charakterius, tačiau Dievo charakteris nesikeičia. Jis visada yra toks pats.

Dievo pažadai ir Jo tiesa niekada nesikeičia. Kaip gera žinoti, kad Dievas nėra kaip žmogus, kuris kažką pasako arba prižada, bet tuoj pat pamiršta, persigalvoja arba paprasčiausiai neištęsi savo žodžio. Izaijo knygoje parašyta: „Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ (40:8). Taip pat Skaičių knygoje skaitome: „Dievas ne žmogus, kad meluotų…“ (23:19)

Dievo tikslai ir Jo keliai nesikeičia. Žmonės dažnai pakeičia savo nuomonę. Mes gauname išmintingą patarimą ir sugalvojame geresnį veiksmų planą arba suvokiame, jog nesugebėsime padaryti, ką buvome sumanę, ir nusprendžiame daryti kažką kitą. Tačiau Dievui niekada netrūksta išminties ir Jam niekada nereikia prašyti patarimo. Apaštalas Paulius rašė:

„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! ‘Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?‘“

(Romiečiams 11:33-34).

Taigi Dievo išmintis yra tobula, ir dėl to Jo tikslai nesikeičia:

„Viešpaties sumanymas lieka per amžius, Jo širdies mintys per kartų kartas“

(Psalmių 33:11)

Nežinau, ar mes dažnai sustojame ir apie tai pagalvojame, tačiau faktas, kad Dievas nesikeičia mums yra labai svarbus. Jeigu Dievas keistųsi, tai reikštų, jog Jis taptų mažiau ar daugiau mylintis, šventas, išmintingas, ištikimas ir t.t. Kaip mes galėtume pasitikėti Dievu, kuris keičiasi? Kaip mes galėtume įsikibti į Dievo pažadus ir tikėti Jo Žodžiu, jeigu jie bet kada galėtų pasikeisti?

Tai, kad Dievas nesikeičia, nereiškia, jog Jis nepatiria emocijų. Tai taip pat nereiškia, kad Dievas nereaguoja į tai, kas vyksta žemėje. Biblijoje yra parašyta, jog Dievas gailėjosi ir sielojosi. Taip pat skaitome, jog Dievo žmonių maldos darė įtaką Dievo veiksmams (Išėjimo 32:9-14). Jeigu Dievas nekreiptų dėmesio į mus, koks tikslas būtų melstis ir prašyti Dievo įsikišimo tam tikrose situacijose? Taip, Dievas visą amžinybę žinojo, kaip viskas žemėje įvyks, bet tai nereiškia, kad Jis nežinojo, jog mes melsimės, ir tai nereiškia, kad Jo atsakymas į mūsų maldas nebuvo numatytas.

Dievo amžinumas

Šeštadienio popietėmis apie gyvenimą, religiją ir politiką diskutuoju su devyniasdešimtmečiu draugu, kuris dažnai pokalbį pabaigia žodžiais: „…viskas yra laikina…“, o aš pridedu: „tik Dievas- amžinas“.

Mes visi turime pradžią ir pabaigą, tačiau Dievas yra amžinas. Kaip tai įmanoma? Nežinau ir nemanau, kad savo ribotais protais mes tai suvoksime šioje žemėje. Tik žinau, kad Mozė, didis Dievo tarnas ir pranašas rašė: „Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas! Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!” (Psalmių 90:1-2)

Mūsų Dievas egzistavo visa amžinybę ir Jis nėra apribotas laiko. Mozė toliau rašė: “Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo kaip sargybos laikas naktį” (Psalmių 90:7). Apaštalas Petras panašiai rašė: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų- kaip viena diena“ (2 Petro 3:8).

Dievo visur buvimas

Mes, žmonės, dažnai skubame, lekiame ir bandome būti keliose vietose vienu metu. Deja, kad ir kaip bandytume, mums nepavyksta. Tačiau Dievas neturi šios problemos. Jis visuomet yra visur. 139 Psalmė gerai tai apibūdina: „Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė“ (139:7-10).

Matas, dvimetis berniukas, jau žinojo, kad Dievas yra mylintis ir jis girdėjo, kad Dievas „gyvena“ danguje, bet kaip Dievas gali būti Jo draugas, jeigu dangus yra taip toli nuo žemės. Tą dieną aš nepravedžiau Matui teologijos paskaitos apie Dievo savybes, bet jis išmoko svarbią tiesą- Dievas yra Dvasia, ir Jis visada yra su mumis, kad ir kur mes bebūtume. Jis visuomet yra šalia, kai mums Jo reikia. Jis visuomet yra šalia mus palaiminti, auklėti ir bendrauti su mumis.

Žinai ką? Aš džiaugiuosi, kad Dievas netelpa į mano galvoje sukurtą „dežutę“. Jeigu aš galėčiau pilnai „išsiaiškinti“ Dievą, jeigu Jis būtų toks pat kaip aš, kam man Jo reikėtų? Ar Jis būtų Dievas, jeigu mes Jį galėtume pilnai suprasti? Kūrėjas turi skirtis nuo kūrinių. Nežinau kaip tu, bet aš randu paguodą žinojime, kad mano Dievas yra daug didesnis nei aš galiu įsivaizduoti.