Pirmas kartas skrendant lėktuvu, pirmas kartas kitam žemyne, pirmas kartas Azijoj, pirmas kartas Japonijoj! Dar dabar sunku patikėti, kaip Dievas viską suplanavo ir leido patirti visa tai, ką patyriau praeitą vasarą. Jau išlipus Japonijos oro uoste buvo galima pajausti kitą kultūrą: oro uoste daugybė žmonių, tačiau tylu, visur labai švaru ir tvarkinga, darbuotojai nuolankūs, malonūs ir paslaugūs.

Išėjus laukan, viskas visai kitaip nei Europoj: daug spalvotų reklamų, anime paveikslėlių, aukšti stikliniai pastatai, maži automobiliai, eismas kaire kelio puse, žemi ir panašūs į vienas kitą žmonės, parduotuvėse nerasi nei vienos tokios pačios prekės kaip Lietuvoj (tik Kit-kat šokoladukai, ir tai kitokioj pakuotėj).

Išėjus laukan, viskas visai kitaip nei Europoj: daug spalvotų reklamų, anime paveikslėlių, aukšti stikliniai pastatai, maži automobiliai, eismas kaire kelio puse, žemi ir panašūs į vienas kitą žmonės, parduotuvėse nerasi nei vienos tokios pačios prekės kaip Lietuvoj (tik Kit-kat šokoladukai, ir tai kitokioj pakuotėj).

Atvykus į mokyklą, žinoma, reikėjo prie pat durų nusiauti batus (tai reikėjo daryti kiekviename name, net bažnyčiose), mums parodė kambarius ir jau po poros dienų pradėjome savo tarnystę. Į šią mokyklą atvykdavo japonai (dažniausiai 18-20 metų amžiaus) mokytis anglų kalbos, todėl atvykdavo ir netikinčiųjų, tačiau jie žinojo, jog tai krikščioniška mokykla ir studentai taip pat turi Biblijos paskaitas.

Pirmas penkias savo tarnystės savaites praleidau šioje mokykloje. Ten teko dirbti fizinį darbą: tvarkyti patalpas, padėti virtuvėje, dirbti lauke. Dirbant fizinį darbą supratau, kad net ir mažiausias pasitarnavimas gali atnešti garbę Dievui ir džiaugsmą kitiems. Japonijoj visi buvo labai dėkingi už kiekvieną darbelį, kuris mūsų nuomone atrodė nereikšmingas. Matyt, dėl to Dievo Žodis ir sako: „…ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei“ (1 Korintiečiams 10:31). Dievui šlovę galime nešti net ir valgant. Kad ir koks mažas mūsų akimis žiūrint beatrodytų darbas, jis gali būti daromas Dievo garbei. Aš išmokau, kad dirbant su tokiu nusistatymu visuomet bus naudos ir matysis geri vaisiai.

Be fizinio darbo taip pat kiekvieną savaitę po porą kartų turėjom galimybę suorganizuoti studentams sporto ir laisvalaikio užsiėmimus. Tai pačiai „Gyvenimo Žodžio“ organizacijai priklauso ir CCI (Cross-Cultural Internship, liet. Tarpkultūrinė Praktika) programa, kurios tikslas yra įvairiose pasaulio šalyse skelbti Evangeliją ir įvairias būdais tarnauti tos šalies gyventojams.

Japonijoje jie organizuodavo anglų kalbos kursus, kur miestelio gyventojai ateidavo mokytis anglų kalbos per pokalbius su anglakalbiais. Man teko būti vienai tų „anglakalbių“ ir, bendraujant su japonais, gerinti jų anglų kalbos žinias (nors teko pagerinti ir savąsias). Pokalbio metu turėdavom paruoštus 10–12 klausimų viena paprasta tema (pavyzdžiui, „Filmai“, „Kultūra“, „Atlaidumas“ ir t.t.), keli klausimai vesdavo link Dievo, Biblijos ar Evangelijos temų. Tokie klausimai suteikdavo galimybę pasidalinti tikėjimu su mūsų pašnekovais, o jei pokalbis nenueidavo ta linkme, tada būdavo proga savo kalba ir elgesiu jiems parodyti Dievo meilę.

Antra sritis tarnaujant su šia programa – vaikų klubai, kur susirinkdavo labai įvairaus amžiaus vaikai. Juos tėvai ten atvesdavo taip pat išmokti anglų kalbos, todėl teko pabūti ir vaikų anglų kalbos mokytoja (nors ir mokiau tik pačius mažiausius, kurie net angliškų raidžių nežino).

Taip ir prabėgo mano didžioji dalis tarnystės. Galbūt jau pastebėjai, kad beveik visi tarnavimo būdai buvo susiję su anglų kalba. Japonai yra labai uždari žmonės, neturintys jokių krikščioniškų pagrindų (dauguma jų yra budistai arba induistai), todėl Evangelijos istorija prasideda nuo pat Sukūrimo.

Dažniausiai vienam japonui priimti Jėzų, kaip savo Gelbėtoją, užtrunka keletą ar net keliasdešimt metų, todėl evangelizacija gatvėse nebūtų labai efektyvi priemonė. Tačiau daug įvairaus amžiaus žmonių Japonijoj nori išmokti anglų kalbą, ir dėl šios priežasties kalbos mokymas yra vienas efektyviausių būdų juos pasiekti. Anglų pamokos duoda progų susibendrauti ir pelnyti mokinių pasitikėjimą bei sukuria aplinką, kurioje japonai gali išgirsti apie tavyje esančią viltį ir Dievo meilę.

Tokia evangelizavimo forma man buvo labai neįprasta, pradžioje netikėjau, kad tai geriausias būdas laimėti sielas, tačiau Dievas mane pamokė, jog tai Jo tarnystė ir Jis žino, ką daro. Nors man tie būdai atrodo neefektyvūs, Dievas žino, jog jie yra tobuliausi pasiekti tą žmonių grupę. Evangelija visada buvo ir bus ta pati, tačiau ją pateikti galima įvairiais būdais, naudojant skirtingus įrankius. Misionierius turi privilegija ieškoti ir atrasti tinkamiausius būdus skelbti Gerąją Naujieną.

Kartais man atrodė, kad Dievas nėra toks aktyvus šitoj pasaulio dalyje. Tačiau po aštuonių Japonijoje praleistų savaičių, aš įsitikinau, kad Dievas tikrai veikia visame pasaulyje. Aš pamačiau, kad tikintieji Japonijoj tampa nuoširdžiais Jėzaus sekėjais ir liudytojais. Taigi raginu ir tave neabejoti Dievo veikimu, nes, nors žiūrint tavo žmogiškomis akimis gali taip ir neatrodyti, Jis visada kontroliuoja situaciją visame Jo sukurtame pasaulyje.

Visos aštuonios savaitės buvo pilnos naujų patirčių, įspūdžių, pamokų ir nuotykių. Dievas palaimino tarnystę Japonijoj taip, kaip niekad nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Dievas man dar kartą įrodė, kad verta Juo pasitikėti, jog Jis niekada nenuvils, kad Jo meilė niekada nesibaigs ir kad savo galybę Jis parodys tokiu būdu, apie kurį net nebūčiau pagalvojus. Dievas visada mane nustebina pačiais netikėčiausiais būdais ir duoda ramybę dėl visko, kas vyksta, nes Jis visa kontroliuoja, net ir mūsų slapčiausius norus ir didžiausias svajones.

Svajonės gali būti geras būdas nešti garbę Dievui, tad negalvok, kad Dievas nėra užtektinai didelis išpildyti tavo svajones. Jis tai gali padaryti nepriklausomai nuo to, kokia gera ar stipri tu esi tikėjime. Taigi drąsiai svajok ir žinok, jog užtenka garstyčios grūdo didumo tikėjimo, kad pamatytum Dievo veikimą savo gyvenime.