Japoniją jau ilgą laiką laikiau viena didžiausių savo svajonių. Pamenu, kai su draugėm kalbėjom apie svajones ir kartu meldėmės, kad kada nors Dievas jas išpildytų. Tuo metu net juokinga buvo pagalvoti, kad Dievo prašom išpildyti mūsų net nelabai brandžias svajones, tokias kaip kelionė į kitą šalį. Tačiau Dievui svarbios net ir mažiausios mūsų gyvenimo detalės. Taigi, išgirdus apie tokią galimybę vykti į Japoniją, žinoma, nusprendžiau prisijungti prie draugės ir parašyti laišką „Gyvenimo Žodžio“ mokyklai Japonijoje.

Rašydama jiems nesitikėjau teigiamo atsakymo, o net jo ir sulaukus, žinojau, kad man ir tėvams gauti pinigų kelionei ir gyvenimui ten būtų tikrai per sunku. Gavus atsakymą, misionierius (visos „Gyvenimo Žodžio“ organizacijos Azijoje direktorius) susisiekė su mumis per Skype’ą ir išdėstė sąlygas, su kuriomis mielai mūsų lauktų atvykstant. Misionierius pranešė, jog ten galėtume būti visas aštuonias savaites, apgyvendinimas ir maistas mums nieko nekainuotų, reikėtų tik nusipirkti pigiausius lėktuvo bilietus kelionėms bei turėti pinigų išlaidoms Japonijoje.

Po šio pokalbio, su drauge buvome pilnos laimės ir vilties, tikėdamos, kad tikrai gali realizuotis mūsų idėja – nuvykti į Japoniją. Į Japoniją!!! Nuo tada buvo daug vilties ir abejonės pilnų akimirkų, daug maldų ir klausimų, ar tai Dievo valia. Po kiek laiko tas pats misionierius dar kartą susisiekė su mumis ir paklausė apie mūsų finansines situacijas. Mano draugė gavo iš tėvų paramą ir jau galėjo pirkti bilietus, maniškiams reikėjo dar laiko pataupyti ir pamatyti, ar iš tiesų įmanoma sumokėti už bilietus. Kadangi lėktuvo bilietus protingiausia yra pirkti kuo anksčiau, tai ilgai laukti negalėjom ir misionierius su šeima nusprendė sumokėti už mano bilietus su tikėjimu, jog Dievas parūpins pinigų man ir mano tėvams. Po šio gesto jaučiausi dvejopai: jaučiau laimę, kad svajonė gali tapti realybe, ir tuo pačiu baimę ir abejonę, kad mes taip ir nesutaupysim reikiamos sumos, ir kad galbūt tai net ne Dievo valia.

Taip praėjo pora mėnesių ir atėjo laikas ruoštis kelionei. Tiek aš, tiek tėvai labai uoliai taupėm pinigus, kad kuo greičiau galėtume grąžinti skolą misionieriui (kurio, beje, net nesam matę). Likus porai savaičių iki išvykimo, parašiau misionieriui ir paklausiau, koks būtų tinkamiausias būdas jam perduoti pinigus. Atsakymo, kurį gavau, tikrai nesitikėjau. Jis parašė, jog nesitarėm apie jokį pinigų grąžinimą, ir jis džiaugiasi, kad gali mane paremti ir tokiu būdu prisidėti prie mano tarnystės bei Dievo darbo Japonijoj.

Kelias minutes aš buvau mini šoke, net nežinojau, kaip reaguoti. Pirma mintis buvo „TIKRAI NE! Taip nesąžininga, aš jo net nežinau ir aš nenoriu jokios pašalpos“, negalėjau susitaikyti su mintim, jog kažkoks nelabai pažįstamas žmogus sumoka už mano bilietus į Japoniją, apie kurią svajojau dar būdama 12 metų. O po to norėjosi verkti (žinoma, ir verkiau) iš laimės, kažkokio nuostabios malonės jausmo ir kartu iš nerimo dėl šios situacijos, nes nežinojau, ką atsakyti tam misionieriui. Aš nenorėjau jaustis skolinga ir tarnauti Japonijoje prislėgta atsakomybės jausmo, žinant, kad žmonės investavo į mane ir į šią tarnystę. Atrodė, jog padarius kažką netinkamai, jausiuosi labai kalta, nes ne savo nuopelnu nuvykau į Japoniją.

Visos šios mintys man nedavė ramybės ir dėl to teko pakovoti su savimi iki tol, kol per maldą ir kitus krikščionis supratau, kad čia Dievo ranka, o misionierius buvo tik Dievo įrankis šioj situacijoj. Tik žvelgdama atgal suprantu, jog visos tos baimės ir abejonės iškilo, nes pamiršau, jog niekad niekas neįvyko dėl mano nuopelnų, ir ši situacija nebuvo išimtis,- visa tai buvo Dievo nuopelnas. Tie pinigai nebuvo misionieriaus indėlis į mane, aš negalėčiau nuvilti jo, nes tai ne jo turtas, o Dievo. Tai buvo Dievo planas jį panaudoti, kad aš galėčiau nuvažiuoti į Japoniją (Pat 19:21 “Daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta”); tai buvo Viešpaties valia įdėti misionieriui troškimą mane remti.

Taip Dievas išpildė mano svajonę, per kelis mėnesius tai, kas atrodė neįmanoma, tapo realybe. Nors mano tikėjimas mažas ir aš pilna abejonių, Dievas dėl to nėra apribotas. Jis sugeba padaryti nuostabių ir didingų dalykų net ir su garstyčios grūdo didumo tikėjimu.