Aš buvau dvidešimt šešerių metų, su universiteto laipsniu ir dienoraščiais, pilnais apdriskusių lapų, kurie laikė mano svajones.

Per dešimtmetį kaip Dievo sekėja, aš atvedžiau daugybę žmonių pas Jėzų, ir tuo pačiu metu dar kažkaip sugebėjau pabaigti mokslus su aukščiausiais pagyrimais.

Aš beveik niekada nepraleisdavau mano „tylaus laiko su Dievu“- panašiai kaip tada, kai vilkėjau uniformą ir ėjau į gramatikos mokyklą, ir galėjau prisiminti tris sekmadienius, kai nėjau į bažnyčią (nes praleidau tik tris sekmadienius).

Aš išlaikiau tokį patį tempą kaip ir krikščionys aplink mane- jie mane mokė pagal tai, kaip jie sekė Dievą. Aš lankiau Biblijos studijas, buvau bažnyčios dalis ir skaičiau knygas apie tai, kaip auginti savo tikėjimą Jėzuje.

Tačiau mano Biblija pasilikdavo ant spintelės prie mano lovos, toj pačioj vietoj, kur ją palikdavau ryte.

 

 

Kaip dėl tų svajonių ir universiteto laipsnio? Jie apvylė mane.

Tuščia gimda, sudėtinga santuoka ir bjaurus bažnyčios skilimas, kurio metu geriausi draugai tapo kaip nepažįstami vienas kitam.

Aš nebežinojau, į ką man žiūrėti, kas nustatys tą tempą, kuriuo reikia eiti?

Aš pirma iš savo bendraamžių nusivyliau tuo, ką žinojau apie Vakarų krikščionybę- aš galvojau, kad sistema man parodys tempą.

Knygos man nepasakė, kad taip gali nutikti.

Aš savo laipsnį padėjau į lentyną ir pasiėmiau pertrauką nuo pasakojimo kitiems apie Jėzų (nes man pačiai reikėjo iš naujo Jį „išsiaiškinti“) ir susiradau puse etato darbą.

Mėnesius, beveik metus, aš savo popietes leisdavau tarp importuotų prancūziškų levandų ir itališkos keramikos bei staltiesių.

 

 

Aš buvau išmokyta nenuvalyti dulkių nuo porcelianinių Gvinėjiškų vištų ir lėkščių krūvos – mat žmonės jautėsi kaip namie tarp kotedžo dulkių-, kartais parduodavau net penkis dalykus per dieną.

Ši maža parduotuvėlė North Barracks prekybos centre tapo vieta, kur aš susitikdavau su Dievu.

Aš pasiemiau savo Bibliją nuo spintelės prie lovos ir atsivertus ją padėjau prie kasos aparato. Kartais vaikščiodavau ratais parduotuvėlėje, kuri kvepėjo kaip prancūziškas muilas su levandomis, ir melsdavausi naudodama vieną po kitos Biblijos ištraukas.

Dirbdama aš kalbėjau su Dievu per Jo Žodį ir pradėjau matyti formą to Asmens, kuris buvo tas Žodis, kurį aš mokėjau mintinai ir jau daugybę metų galėjau cituoti.

Jis turėjo akis ir veidą. Jo gyvenimas šioje žemėje ir šiuose puslapiuose turėjo reikšmę. Reikšmę man.

Jo gyvenimas- prakaito kvapas istorijose (tose, kurias aš daugybę metų pasakojau kitiems, tikėdamasi, jog jų sielos įtikės) tapo kvapu, kurį aš pradėjau užuosti.

Išsireiškimai Žodyje man skambėjo lyg poezija, formuojanti giliai širdyje palaidotas mintis naujam pokalbiui.

Šis „senas“ Dievas iš naujo tapo gyvas man. Aš keičiausi.

Nuo sekimo Juo aš artėjau prie gyvenimo, kuriame Jo kvėpavimas palieka antspaudus mano viduje.

Aš iš naujo pamilau.

Tačiau aš puikiai suvokiau apribojimus, kurie egzistuoja 21 amžiaus krikščionybės supratime.

Kaip man kitiems paaiškinti šį viduje augantį alkį? Aš nesijaučiau normali, netgi tarp tų draugų, kuriems Jėzaus sekimas buvo normalus.

Į tą parduotuvėlę aš atėjau išorėje atrodanti drąsi ir atitinkanti visus reikalavimus, bet ten, kur niekas nemato, buvau netvarkinga.

Man užteko „normalios krikščionybės“, kai aš galvojau, kad man reikia tik 30 minučių ramaus laiko su Dievu. Bet kai mano gyvenimo betvarkė išsilieja už septintos ryto valandos ribų… tam, kad išgyvenčiau, man reikia pamatyti tą Dievą, žemai pasilenkusį ties netvarkingu žmogumi.

Aš norėjau atsisėsti su Juo ir tyrinėti linijas Jo veide. Aš norėjau, kad Jo Žodis formuotų mane ir darytų daugiau įtakos negu tik poroje mano pokalbių.

Aš skaičiau Bibliją ne dėl įsipareigojimo, bet veržiausi į priekį Biblijos puslapiais, nes man tai buvo gyvenimas.

Kaip iki šiol aš galėjau tik žvilgtelti į šitą Dievą sekmadienio ryte ar prieš mokant Biblijos pamoką antradieniais, ar tada, kai mano akių kampučiai dar pusiau sulipę nuo miego, ir laikyti tai tik dar vienu dalyku, kurį reikia padaryti?

Aš nežinojau, ką daryti su šiuo alkiu Dievui, kai aplink save aš girdėjau žmonių iš bažnyčios šūksnius ir raginimus pakeisti pasaulį, sukurti geresnes strategijas ir nueiti į daugiau susitikimų- tie šūksniai nelabai skyrėsi nuo pasaulietiškų šūksnių „palikti žymę“ (ir užpildyti savo grafiką).

Palik žymę Manyje-girdėjau šnibždesį, kai dulkės pradėjo rinktis ant „normalios krikščionybės“ mano darbo šiame kotedže-keramikos parduotuvėlėje pasekoje. Aš esu vertas viso to, ką tu čia darai dėl Manęs.

 

Tuomet aš nesupratau, kad laiko Kūrėjas padaugina
savo darbą žemėje per mus, kai mes eikvojame savo gyvenimus,
savo išsilavinimo laipsnius ir savo strategijas pakeisti pasaulį… prie Jo kojų.
Aš nesupratau, kad mano didžiausias „eikvojimas“- sedėjimas prie Jo kojų
ir praleidimas daugiau laiko negu mums „atrodo“ tinkama-
yra vienas dalykas, kurio Jis sako, kad mums reikia.

 

Nuo tada, kai buvau penkiolikos ir „šviežiai“ įtikėjus Dievu, aš žinojau, kad Jis mane sukūrė tam, kad „išlietų“ mane. Aš pasirašiau gyvenimui, kuriame aš būsiu Jo naudojama. Aš pasirašiau gyvenimui, kuriame aš esu pasiruošus mirti. Aš tiesiog nežinojau, kad tai gali būti prie Jo kojų, kai tik Jis mane mato.

Sarah Hagerty

Sarah Hagerty

Sara yra Nate žmona ir penkių vaikų, kurių rankos yra plačiai ištiestos tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Afrikos, mama. Po beveik dešimtmečio krikščioniško gyvenimo, ji susidūrė su skausmu ir keblumais ir galiausiai intymiais santykiais su Jėzumi. Dievas ja sutiko tada, kai jos gyvenimas nustojo veikęs. Iš tų kėblumų kilo jos rašymas- jos bloge ir knygoje „Every Bitter Thing Is Sweet“, išleistoje 2014 metais Spalį, Zondervan leidykloje.

Blog nuoroda: http://everybitterthingissweet.com/

Knygos nuoroda: http://everybitterthingissweet.com/book/

Instagram nuoroda: http://instagram.com/everybitterthingissweet

Daugiau skaitykite

 

Sabatas- Dievo dovana mums

Sabatas- Dievo dovana mums

Man būtų įdomu išgirsti, kokia tavo patirtis švenčiant sabatą arba ką esi girdėjus apie sabatą. Biblijoje parašyta, kad Fariziejai sabatą pavertė našta žmonėms (Luko 6:1-11). Man atrodo, kad mūsų kultūroje mes išvis nevertiname sabato. Gaila, tačiau daugelį metų aš...

Kaip mums mylėti kitus žmones?

Kaip mums mylėti kitus žmones?

Yra posakis, kad įskaudintas žmogus, skaudina kitus. Aš manau, kad panašiai galima pasakyti apie mylimą žmogų. Mylimas žmogus, myli kitus. Laiške Efeziečiams apaštalas Paulius meldžiasi, kad tikintieji būtų įsišakniję ir įsitvirtinę Dievo meilėje. Man prieš akis iš...

Dievo savybės: Dieve, kuo mes panašūs?

Dievo savybės: Dieve, kuo mes panašūs?

  Praeitą kartą mes kalbėjome apie Dievo savybes, kurių mes neturime. Kad ir kaip stengtumemės, mes nesugebėtume būti daugiau nei vienoje vietoje, mes nuolat keičiamės ir mūsų egzistavimas nepriklauso nuo mūsų pačių. Tačiau Dievas yra visur, yra amžinas ir...

Trejybė: erezijos

Trejybė: erezijos

  Kai pradėjome kalbėti apie Trejybę, aš iš karto tau pasakiau, kad mes jos neišsiaiškinsime, nes tai padaryti mums yra neįmanoma. Aš trokštu, kad tu Trejybę priimtum kaip gerąją naujieną, o ne kaip problemą, nes tai yra pati svarbiausia Dievo savybė. Ar žinai,...

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...

Pin It on Pinterest

Share This