Šiandieninis pasaulis mums siūlo daygybę meilės apibūdinimų. Vieni sako, kad tai drugeliai pilve, kiti, kad tai malonios  emocijos ar prisirišimas. Tačiau Biblija mums pateikia visai kitokį apibūdinimą:

„Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“

1 Korintiečiams 13:4-8

Skamba gražiai, bet ar tokia meilė egzistuoja šitame pasaulyje?

Pagalvok apie Dievą. Jis sukūrė Adomą ir Ievą bei davė jiems viską, ko jiems gali reikėti. Tačiau jie nusisuko nuo Jo. Jie pamilo save labiau negu savo Kūrėją. Jei kada buvai įskaudinta, tu bent iš dalies gali suprasti, ką Dievas jautė dėl tokio žmonių pasirinkimo. Tačiau vietoje to, kad keršytų ar iš karto sunaikintų žmones, Dievas jiems parodė dar didesnę meilę. Kodėl?

„…nes Dievas yra meilė.“

 1 Jono 4:8

Ta meilė, kurią apaštalas Paulius apibūdina laiške Korintiečiams, yra Dievas. Taip, mūsų Dievas yra Meilė.

Dievo iniciatyva

Nors Adomas ir Ieva slėpėsi nuo Jo, tačiau Dievas atėjo jų ieškoti. Savo pavyzdžiu Dievas mums visiems parodė, kad meilė nėra tik žodžiai ar jausmai. 1 Jono 4:9 parašyta:

„O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį.“

Dievas dėl tavęs ir manęs atidavė tai, kas Jam buvo brangiausia. Jis parodė, kad mes esame Jam svarbios, ir kad Jo meilei mums nėra ribų. Mes nusipelnėme mirties, bet siųsdamas savo Sūnų į žemę, Dievas mums davė gyvenimą Kristuje.

Nors Adomas ir Ieva pasirinko meilę sau ir nusisuko nuo Dievo, tačiau Dievas nenustojo jų mylėti. Kaip ir mums šiandien, Jis jiems davė antrą šansą- galimybę pasirinkti Dievą.

Dievas padarė negirdėtą dalyką- Jis nusprendė pats iškentėti žmonijos nuodėmės pasėkmes ir bausmę.  Jono 3:16 skaitome:

“Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Naujas gyvenimas Kristuje

Dievas pasielgė priešingai nei Adomas ir Ieva, tuo parodydamas, kad Jo meilė kitiems yra didesnė už meilę sau. Mūsų Dievas nėra savanaudiškai save mylintis Dievas, bet su kitais savo meile besidalinanti Trejybė. Siųsdamas savo Sūnų į žemę, Dievas ne tik sumokėjo bausmę už nuodėmę, bet taip pat ir išreiškė savo meilę žmonėms. Jėzus atėjo su labai aiškia žinia:

„Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. Ir šitie pažino, kad Tu mane siuntei. Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose.“

 Jono 17:25-26

Taip, Dievas nusprendė su mumis pasidalinti amžina, tobula meile, kuri visa amžinybę gyvavo tarp Tėvo ir Sūnaus. Jis nusprendė mus įsileisti į Trejybės bendravimą. Kai mes įtikėjome Kristų, mes buvome suvienyti su Juo, ir Tėvo meilė Sūnui  tapo mūsų meile. Mes teisėtai tapome Dievo Tėvo vaikais, kurie dalinasi ir džiaugiasi viskuo, kas priklauso Jėzui.

Viena iš mano mėgstamiausių Šventojo Rašto ištraukų yra Efeziečiams 1 skyrius. Joje labai aiškiai aprašyta mūsų nauja tapatybė ir akivaizdžiai matosi Dievo meilė mums:

“Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame.“

Efeziečiams 1:3-6

Iš šitos ištraukos matome, kad visi mūsų palaiminimai yra Kristuje. Mylimajame mes esame priimtini Dievui- ne patys iš savęs, bet Kristuje.

Kai išgelbėjimo metu mes buvome suvienyti su Kristumi, ant mūsų gausiai išsiliejo dieviška meilė. Nors skamba keistai, mes tapome Kristaus kūno dalimi- Meilės dalimi. Ar tai atsispindi mūsų gyvenimuose? Kokia meile mes mylime kitus žmones?

Šventosios Dvasios bendravimas

Jeigu to nebūtų gana, ta pati Dvasia, kuri krikšto metu lyg balandis nusileido ant Jėzaus, išgelbėjimo metu apsigyveno mumyse, tuo padarydama mūsų kūnus aukščiausiojo Dievo šventykla. Ta pati Dvasia, kurios jėga Kristus nugyveno savo gyvenimą žemėje, yra mumyse. Dvasia, per kurią Kristus patyria Dievo meilę, mums taip pat leidžia nuolatos gyventi Dievo meilėje. Laiške Romiečiams parašyta:

„O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.“

 Romiečiams 5:5

Dievas žinojo, kad mes negalime savęs išgelbėti. Gyvatės pažadas, kad žmogus taps išmintingesnis suvalgęs uždraustąjį vaisių, neišsipildė. Priešingai, mūsų meilė sau padarė mus silpnus ir mirtingus. Tačiau Dievas per daug mus mylėjo, kad viską paliktų taip, kaip yra.

„Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“

 Romiečiams 5:6-8

Mes nenusipelnėme Dievo meilės. Bet Dievas mums parodė, kad Jo meilė neieško sau naudos, visa ištveria ir niekada nesibaigia.

Ar Korintiečiams 13 skyriuje apibūdinta meilė egzistuoja? Taip. Mes galime patirti tą tobulą meilę ateidami pas Tėvą per tikėjimą Kristumi ir Šventosios Dvasios bendravimą.

Kai tikrai patirsime tokią meilę, mūsų širdys pradės keistis ir iš mūsų pačių liesis tokios meilės šaltiniai kitiems.

“Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save…”

Efeziečiams 5:1-2