Ar kada net nesusimąstydama padarei išvadas apie žmogų vien tik pagal tai, kaip jis ar ji atrodė? Ar kada troleibuse, mokykloje ar net bažnyčioje vos žvilgtelėjusi į žmogų nusprendei, kad tau jis/ji patinka arba nepatinka ir kad norėtum arba nenorėtum draugauti su tokiu žmogumi?

Prisipažinsiu, aš esu linkus kartais per daug susitelkti ties išvaizda- tiek savo, tiek kitų. Kartais per daug rūpinuosi, kaip aš atrodau, ir kitus vertinu pagal tai, kaip jie atrodo. Tačiau neseniai buvau situacijoje, kurioje net ir man nebe labai buvo svarbu, kaip atrodau, ir ta patirtis man priminė svarbų dvasinį principą.

Prieš kelias savaites susižeidžiau koją. Man ją taip skaudėjo, kad negalėjau ant jos net priminti. Vietoje to, kad skausmas mažėtų, jis vis didėjo. Koja ištino ir aš jau buvau pasiruošusi važiuoti pas daktarą.

Žvilgtelėjau į save veidrodyje ir pamačiau, kaip baisiai atrodau… Neplauta galva, drabužiai išrinkti ne pagal grožį, bet pagal patogumą, jokio makiažo, BET

…tuo metu man nebuvo svarbu, kaip aš atrodžiau! Man skaudėjo ir man reikėjo pagalbos.

Man tai priminė žmones (įskaitant mane), kurie, gyvenimo suspausti, ateina pas Dievą. Jie nesistengia atrodyti gražūs ar geresni nei yra iš tikrųjų. Jie nebando įtikti žmonėms. Jie ateina pas Dievą tokie, kokie jie yra, nes jiems reikia pagalbos. Galbūt jie yra dvasiniam skausme arba tiesiog pirmą kartą gyvenime suvokė savo nuodėmę ir savo poreikio didumą ir todėl nieko nebelaukę atbėgo pas Gydytoją (Dievą), tikėdamiesi iš Jo pagalbos.

Jeigu tu buvai tokioje situacijoje, tikriausiai žinai, kad mūsų tobulas Dievas nevertina žmonių  (kaip kartais neteisingai aš darau) pagal jų išvaizdą (fizinę ar dvasinę). Jis priima mus tokius, kokie mes ateiname. Paklausyk mylinčių Jėzaus žodžių: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk“ (Jono 6:37). Mes turime užtikrintumą, kad, nesvarbu, kaip beatrodytume, Dievas mus priims ir mūsų neišvarys.

Bet žinai ką? Net jeigu ir kažkada atėjome pas Dievą tokios, kokios buvome, nesivaržydamos dėl savo dvasinės išvaizdos, vėliau kažkas pasikeitė. Mes pradėjome eiti į bažnyčią, girdėjome daugybę pamokslų apie tai, ko Dievas tikisi iš mūsų; mes aiškiau pamatėme savo netobulumą; stebėjome kitus krikščionis, kurie ateidami į bažnyčią užsidėdavo savo geriausią veidą ir į facebook įkeldavo tik geriausių gyvenimo akimirkų nuotraukas, ir pradėjome dvejoti, ar kada nors sugebėsime pasiekti „jų lygį“. Tačiau būdamos užsispyrusios, mes, tikriausiai net nesąmoningai, kažkuriuo metu širdyje pasiryžome save ir kitus įtikinti, jog sugebėsime būti geros, ir nuo to laiko pradėjome stengtis gerai atrodyti visų akyse, įskaitant Dievo.

Gaila prisipažinti, tačiau iš savo patirties žinau, kaip sunku nuolatos bandyti gerai atrodyti žmonių akyse…

Taigi išgelbėjimo metu (ar krizės metu) Dievas mums suteikė pirmąją pagalbą ir, toliau naudojant daktaro iliustraciją, Jis mums paskyrė laiką, kada vėl reikės ateiti ir pasirodyti, kad Jis patikrintų, kaip mes gijame ir pasirūpintų mūsų sveikata.

Kai ruošiamės antrą kartą eiti pas gydytoją, mums jau skauda mažiau. Mes jau geriau jaučiamės ir jau laisviau judame. Ir, jeigu tu esi bent kiek panaši į mane, tu šįkart prieš eidamą pas gydytoją norėsi pasidažyti ir labai gražiai apsirengti, kitaip tariant, tu norėsi, kuo geriau atrodyti ir galbūt net šiek tiek didžiuosies, kad jau daug geriau jautiesi.

Argi taip nebūna, kai ateiname pas Dievą maldoje- po išgelbėjimo, kai apsiprantame su „krikščionių kultūra“ ir išmokstame gerai atrodyti? Meldžiantis prisimename, kaip pavydėjome tą dieną ir Dievui sakome: „Dieve, žinau, kad šiandien labai pavydėjau, kad mano draugė turi tai, ko aš labai noriu, bet nesijaudink, aš pasitaisysiu, aš būsiu geresnė ir rytoj nebepavydėsiu“ ir taip, bandydamos užmaskuoti, ant negražaus pavydo spuogo užtepame veido pudros. Tada besimelsdamos prisimenam, kaip praradom kantrybę bendraujant su tėvais, bet Dievui  (ir sau) sakom: „Dieve, taip, aš praradau kantrybę šiandien, bet Tu juk prisimeni, kaip aš padėjau savo draugei vakar ir dar kokia gera buvau tam nepažįstamam žmogui, kurį ištiko nelaimė. Taigi bendrai paėmus, aš pakankamai gera. Ačiū, kad myli mane. Aš prižadu pasitaisyti“, ir taip užsitepam ryškų lūpdažį, kad lūpos matytųsi labiau nei dėmė, kurią bandome paslėpti.

Aš vis dar pastebiu, kad kartais ateinu pas Dievą maldoje, bandydama kuo geriau prieš Jį atrodyti, o tu? Ech, kaip juokingai tai tikriausiai Jam atrodo. Dievas tikriausiai galvoja:

„Dukra, aš juk pažįstu tave. Ar pamiršai, kaip tu atrodei, kai atėjai pas mane pirmą kartą? Arba tą kitą kartą, kai tau skaudėjo? Aš juk mačiau tave tavo tamsiausią valandą ir vis tiek priėmiau ir mylėjau tave, tai kodėl gi dabar bandai apsimesti kažkuo, kas nesi? Kodėl vargsti bandydama atrodyti gera ne tik žmonių, bet ir  mano akyse? Brangioji, aš noriu, kad manyje tu patirtum laisvę- laisvę būti savimi, laisvę nuo kitų žmonių nuomonių ir nuo jų lūkesčių. Aš myliu tave ir trokštu atvirų santykių su tavimi. Ateik tokia, kokia esi. Vietoje to, kad slėptum savo nuodėmes ir bandytum jas užglaistyti gerais darbais ar pažadais, kad pasitaisysi (kurių savo jėgomis negali įvykdyti), atnešk tas nuodėmes pas mane taip, kaip atnešei jas pirmą kartą. Aš vis dar tas pats Dievas, kuris tave išgydė pradžioje, leisk man ir toliau tave gydyti. Negalvok, kad tau pačiai reikia perimti viską į savo rankas. Dukra, neužsikrauk bereikalingos naštos ant savęs. Ateik pas mane ir rask čia poilsį.“

Žinai, kas įvyksta, kai mes išmokstame ateiti pas Dievą tokios, kokios esame, ir nebebandome geriau atrodyti? Jis ne tik toliau mus gydo, bet ir suteikia laisvę bei drąsos. Mes naujai patiriame meilę- meilę, kuri mus myli net ir tada, kai mes neatrodome gražiai. Įšdrįsk ateiti pas Dievą su savo nuodėmėmis, atiduok jas Jam ir prašyk Jo pagalbos, nes tik Jis gali tau padėti: „Dieve, žinau, kad pasielgiau neteisingai. Aš negaliu sau padėti. Man reikia Tavęs. Prašau, padėk man.“

Kai išmokstame būti sąžiningos ir atviros su Dievu, mums lengviau būti tikroms su kitais tikinčiaisiais. Mes nebeužsidedame savo geriausio veido, bet turime drąsos nebūti tobulos.

Drauge, Sukurta Jam yra vieta, kurioje mes skatiname viena kita būti tikromis. Mes kartu mokomės mylėti viena kitą Kristaus meile, kuri neteisia, bet priima. Išdrįsk būti tikra.